Kovo pradžioje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko poetės, literatūros kritikės Erikos Drungytės kūrybos vakaras „Nemunas neteka per Vilnių“. Toks pavadinimas – aliuzija į kartais nepelnytai primirštamus kultūros klodus periferijoje. Renginyje buvo galima pasiklausyti įžvalgų ir ištraukų iš paskutinio šios autorės poezijos rinkinio „Patria“. Erika Drungytė alytiškiams taip pat pristatė jos redaguojamą atnaujinto formato kultinį kultūros ir meno žurnalą „Nemunas“.
Erika Drungytė – rašytoja, vertėja, įvairių kultūros renginių organizatorė, projektų dalyvė, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narė, žurnalo „Nemunas“ redaktorė. Jos knygų „kraitis“ – keturi poezijos rinkiniai: „Tiksli žiema“ (1998), „Ramybės“ (2003), „Rūkas ir vėjas“ (2008) ir „Patria“ (2015). Labiau vertinanti turinį, o ne formą, poetė ir pati sunkiai išvardintų, kiek ir kokių premijų ar įvertinimų jau yra pelniusi jos kūryba.
Renginio vedėjos Leokadijos Sušinskaitės paklausta apie pirmuosius poetinius bandymus ir vaikystės potyrius, Erika Drungytė paatviravo: „Anais laikais, kai buvome labiau suvaržyti ir neturėjome galimybių pasižvalgyti po didįjį pasaulį, tai didysis pasaulis mums buvo kultūra. Gal aštuntoje klasėje parašiau savo pirmąjį eilėraštį. Mokytoja pasakė, kad tai – S. Nėries eilėraščio plagiatas. Tada rimtai įsižeidžiau. Bet vėliau nerašyti jau negalėjau.“
„Vaikai labiau girdi savo senelius, negu tėvus. Ir šis kas antros kartos bendravimas yra labai svarbus. Senelių pasakojimai buvo mano pasaulis. Ir aš gyvenau tame įsivaizduojamame pasaulyje – Žaliakalnio inteligentų arbatėlės, rankraščiai slapti, geriausios žydų parduotuvėlės…“ – E. Drungytė pasakojo gerte sugėrusi senelių prisiminimus apie tarpukario Lietuvą.
Tiems, kurie dar turėjo kokių abejonių, poetė atvėrė savo prigimtį: „Esu pašakninė kaunietė. Tačiau, viešėdama kitose vietose tiesiog gaudau kitaip skambančias priegaides. Įsimylėjusi esu savo kalbą. Mes kiekvienas turime savo asmeninę klausą. Mano klausa – filologinė, kalbinė. Esu įsimylėjusi melodiją kalbos, žodžių galimybes, paradokso galią.“
Kupiname poezijos ir minčių bėgsmo vakare labai tiko ir kur kas apčiuopiamesnis dalykas – Erikos Drungytės redakcinio darbo vaisius – žurnalas „Nemunas“. Šiemet šiam kultūros ir meno žurnalui sukanka 50 metų.
„Tarybiniais laikais „Nemune“ buvo ir užsienio rokas, ir moterų aktai, ir vertimai „ant ribos“, ir drąsi jaunų, pradedančiųjų autorių kūryba. Tai buvo pankų, hipių, džiazistų, rokistų ir kt. jaunimo meno ir kultūros žurnalas. O jaunimas juk sąvoka plati… – pasakojo E. Drungytė, – Šiandien vartome jau atsinaujinusį žurnalą – „Nemunas“ grįžo į kvadrato formą, kad tilptų į šiuolaikinę pašto dėžutę, kitoks šriftas, spalvotumas, nauja rubrika „Hipių alėja“…“
Reziumuodama, Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė pasidžiaugė: „Nemunas neteka per Vilnių“ bibliotekoje svečiuojasi jau trečiąjį kartą vis kitomis redakcijų sudėtimis. Visada žinojome: nori rasti „kažką tokio“ – ieškok „Nemune“. Tai – maištingąją visuomenės ir kultūros dalį atspindintis leidinys, kuriame dirbo ir dirba unikalūs žmonės.“
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotraukos