Alytiškių pamėgtas kultūros renginių ciklas „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ vis labiau įsibėgėja. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko dar vienas literatūros ir muzikos vakaras. Improvizuotoje literatūrinio traukinio kupė šįkart susitiko du kūrėjai: Rimantas Kmita ir Donaldas Kajokas. Šiuos skirtingų kartų rašytojus kalbino ir diskusiją kuravo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Ypatinguoju traukinio pakeleiviu su gitara tapo dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas.
Atidusis literatūros slėpinių lukštentojas Virginijus Gasiliūnas jau iš pat pradžių subtiliai ir inteligentiškai pabrėžė, kad šis renginys – tai jau tikrai ne koks nors pigaus populiarumo besivaikantis šou. Esą, reklaminės antraštės su paskelbta Rimanto Kmitos ir Donaldo Kajoko literatūrine dvikova galėjusios sukelti netinkamas asociacijas su visokiomis populistinėmis muzikinėmis dvikovomis, chorų karais ir protų mūšiais.
„Kultūra įtraukiama į duonos ir žaidimų ratą. Iš vienur norisi gauti duonos, iš kitur – žaidimų. Literatūra – tai paskutinis bastionas, kur kiekvienas yra savaip gražus ir jiems nereikia įrodinėti, kad kuris nors yra pranašesnis“, – teigė V. Gasiliūnas ir pristatė pirmąjį renginio svečią – D. Kajoką.
Donaldas Kajokas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno bei daugelio literatūros premijų laureatas, beveik dvidešimties poezijos ir prozos knygų autorius. Jis alytiškių auditorijai pristatė neseniai pasirodžiusią naujausią savo eilėraščių rinktinę „Poezija, o gal ne ji“.
„Esu išleidęs devynis eilėraščių rinkinius. Iš jų atsirado rinktinė – trys skyriai po tris knygas. „Poezija, o gal ne ji“ – keliasluoksnis pavadinimas. Kai kur aš pats neatskiriu, ar tai – poezija, ar ne. Kai kas man yra daugiau nei poezija, o kai kas – mažiau negu poezija,“ – pasakojo D. Kajokas.
Poezijos ir „beveik ne poezijos“ gabalėlių, skaitomų paties autoriaus Donaldo Kajoko, teko išgirsti į renginį susirinkusiems jo kūrybos gerbėjams.
Kaip žinia, Donaldo Kajoko poezijoje slypinčią „kietą“ potekstę bandė išgliaudyti ir jaunasis Rimanto Kmitos taip šmaikščiai aprašyto „gariūnmečio“ herojus. Tad visiems buvo smalsu paklausyti šios šiaulietišku žargonu persmelktos prozos.
Virginijus Gasiliūnas, pristatydamas literatūros kritiką, poetą, rašytoją Rimantą Kmitą, žinoma, negalėjo nepaminėti į populiarumo aukštumas šovusio jo romano „Pietinia kronikas“, beje, išrinkto į geriausių knygų suaugusiems šiųmetį penketuką.
„Kai skaitau apie jo romaną pasipylusias recenzijas, kurias, beje, rašo dažniausiai jauni literatūros kritikai, norisi rėkti, prieštarauti. Pirmiausia, R. Kmita yra poetas. Jau ten (jo poezijoje) yra ironijos, natūralių šnekamosios kalbos intonacijų. Bet žmonės nori prozinių tekstų – juos skaityti lengviau. O juk jei žmogus talentingas, jis vienodai gerai gros ir balalaika, ir šaukštais“, – taip apibūdinęs kiek pavėluotai kai kurių literatūrologų atrandamą R. Kmitos kūrybos specifiką, V. Gasiliūnas paskaitė keletą ankstesnės šio autoriaus poezijos posmų.
„Knyga „Pietinia kronikas“ – vienas iš didžiausių mano gyvenimo nuotykių. Rašiau ją nieko per daug negalvodamas. O paskui ta knyga ėmė gyventi savo atskirą ir daug įdomesnį negu mano gyvenimą. Beje, tokį knygos pavadinimą pasiūlė Domantas Razauskas“, – atviravo R. Kmita.
Domantas Razauskas, dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas ir kompozitorius su nekaltute šypsenėle lūpose iškart prisipažino visai apie ką kita: „Iš visų man brangių žmonių aš vogiau, vagiu ir vogsiu“.
Matyt, jam svarbūs gyvenimo ir kūrybos autoritetai turi daugybę vogtinų dalykų – poezijos, giluminių įžvalgų, įkvėpimo… Tik ar tas „išvogtas“ lobynas po to sumažėja? O gal kaip tik išauga, išsiplečia ir pradeda gyventi savą gyvenimą, apie kurį minėjo R. Kmita?..
Domantas Razauskas ir žodžiais, ir mimika gyvai papildė renginio metu vyravusius pokalbius apie gyvenimą ir literatūrą. Vakarą praturtino jo atliekama dainuojamoji poezija. Skambėjo „Jei tavęs nebūtų“ ir kitos akustinės dainos.
Salės gale sėdinti mergytė, kiek pasiklausiusi, ne visai subtiliai paklausė: „O kiek Domantui metų?“
„Gal keturiasdešimt“, – pasigirdo balsas tarp žiūrovų.
Kiek pasvarsčiusi ir, matyt, nepatikėjusi, mergytė tvirtai pareiškė: „Jam tikrai devyniasdešimt du metai.“
Publikoje įsižiebė kelios šypsenos ir vėl įsivyravo dėmesinga tyla.
Ir ką bepridurti? Gal vaikui geriau matyti? Gal vaikai metus skaičiuoja kažkaip kitaip, intuityviai? Realybėje nuolat stebimas kartų konfliktas, galbūt ir iš tiesų, literatūroje ir mene vyksta kitaip, o gal ir visai nevyksta? Tad dvi (o gal ir trys) kartos, šį kartą susitikusios literatūros ir muzikos traukinyje, lengvai išvengė požiūrių dvikovos – išmintis ir kūrybiškumas metams, matyt, nepavaldūs.
Belieka šias tiesas pasitikrinti kitame renginyje. Jau žinoma, kad projekto „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje“ literatūrinį bilietą į Alytų įsigijo kitas garbus keleivis – poetas, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas. Į susitikimą su alytiškiais svečias atvyks rudens pabaigoje.
Jūratė Čėsnaitė
Ilonos Krupavičienės nuotr.